BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘filosofija’ kategorija

Kalba – ne daiktas

2010-07-30

Turtas nevienija, turtas skaldo.
Vienija kalba ir tikėjimas.
Kalba vienija žmones jų daiktiškuoju pavidalu. Kalba yra aukščiausia žmonių daiktiškoji pakopa.
Tikėjimas žmones vienija jų idealiuoju lygmeniu. Tikėjimas yra aukščiausioji žmonių nedaiktiškoji bendrystė.
Mylėkim ir prižiūrėkim savo lietuvių kalbą!
Ugdykim ir stiprinkim savo tikėjimą!
Šie abu mūsų dvasios darbai užleisti neleistinai.

Rodyk draugams

Kodėl išmiršta tautos

2010-06-22

Žurnalistė Živilė Makauskienė paklausė, kokia šiandien filosofo paskirtis. Atsakiau, kad teikti vardus, įvardyti.
Sykį taip jau buvo: dar gerokai prieš 1988 metus filosofai į apyvartą įvedinėjo naujus žodžius, arba pervardindami daiktus, tarsi nuluobdami senuosius pavadinimus, arba, įžvelgę naujus reiškinius, apibrėždavo juos, apgobdami arba kažkada vartotais, bet užmestais žodžiais, arba sukurdami neregėtus naujadarus, kurių vieni nunykdavo, kiti prigydavo. Iš tų laikų užsiliko procesą nusakantis žodis: įvardyti. Iš inercijos tebesakoma įvardyti, kai visiškai pakaktų pasakyti pavadinti.
Dabar vėl vardų teikimo metas. Tik procesas kitas. Anksčiau tikrovę pervardinom, daiktams ir reiškiniams dažniausiai grąžindami senuosius, patikimuosius pavadinimus, tik neišsiversdami be naujų. Net Sąjūdis, unikalus lietuvių istorijos reiškinys, buvo pavadintas tradiciniu, taikų sukilimą nusakančiu žodžiu. Dabar mes turim žodžiais pašaukti visiškai naujus reiškinius ir juos lydinčius daiktus, dažnai ir netgi dažniausiai neregėtus negirdėtus, užtat ateinančius ir su savais svetimųjų duotais pavadinimais. Mes nesuprantam, kas tai, užtat priimam su svetimžodžiais, nes nesugebam išversti, o šitą nesugebėjimą esam linkę laikyti šaunumu, išsilavinimu ir kultūra – ir žarstomės makaroninės kalbos dribsniais.
Galima ir nevadinti paskirtimi, bet pirminė filosofo priedermė šiandien – suvokti, kas vyksta – kas su mumis daroma ir darosi – ir pavadinti tai tiksliais savo kalbos žodžiais. Nes tik per juos tikrovė ta ar kita (= tavo) kalba kalbantiems žmonėms gali skleistis prasmingai – su suvokiamomis ir niuansuotomis reikšmėmis. Be jų slopsta ir miršta sąmonė, griūva kalba, miršta tauta. Kad išryškėtų filosofų galia, šiandien pakanka suvokti, jog stojo masinis tautų mirčių metas. Per tai, matyt, galėtų ateiti ir filosofų priedermių, o gal ir paskirčių, suvokimas ir supratimas, kad ir kaip kas nenorėtų taikstytis su tuo žodžiu paskirtis.
Niekas nenori girdėti? Netiesa. Tai tik tokia mina nutaisoma – negirdžiu, nežinau, nesąmonė. Visi viską girdi, o daug kas ir supranta. Net jeigu ir negirdi ir nesupranta kas, net jeigu tas kas yra dauguma, tai negi dėl to neturi būt dirbamas tas kasdieninis darbas – tikrovės pagavų suvokimo ir supratimo bei jų aprėdymo žodžiais darbas? Kas tu be šito kasdienio triūso? Kas tik nori, tik ne filosofas. Filosofo pirmiausioji priedermė – skaidriai apvilkti tikrovę švariais žodžiais. O paskirtis – sakyti ją pasauliui, kad ir kokia vienatvė spengtų aplinkui.

Rodyk draugams

Kamuolys

2010-04-02

Na taip, labai smagu mokslininkams pasakoti apie naujausius Visatos tyrimus, ypač – juodosios materijos apmąstymų fone. Kur nebus smagu: jie turi tokį daikčiuką kaip Hablio (Hubble) kosminis teleskopas, kuris teikia tiesiog neįtikėtinų galimybių skverbtis į kosmosą ir piešti visai kitokius jo vaizdus, nei buvo įsivaizduojama prieš dešimtmetį, nekalbant apie šimtmetį. Už mūsų Saulės sistemos aptikta daugiau nei 400 planetų. Mūsų Paukščių tako galaktika, turinti keletą vijų, besisukančių apie centrinę Galaktikos ašį, susideda iš 100 mlrd. žvaigždžių, milijardai, iš kurių turi savo planetų sistemas. O visa tai kartu – tik taškas Visatoje, persmelktoje juodosios energijos, vadinamos juodąja medžiaga, iš kurios iš esmės ir iškyla visi šviesuliai. Būtent ta energija ir valdo, susiedama visatos chaotiškąją tvarką visai kitais, negu fizikos aprašomais, saitais. Bet kas yra ta juodoji medžiaga, astronomai pasakyti negali.
Tai, žinoma, ne tik smagu, bet ir gražu, jeigu manysi, jog tie vaizdai su mūsų gyvenimu neturi nieko bendra. Bet kai tau pasako, kad kamuolys pagal fizikos dėsnius turįs pradėti kristi žemyn po tam tikro laiko, kai išseks atatrankos į žemę jam suteikta energija, pagal tos nežinomos medžiagos dėsnius turi kilti aukštyn ir judėti didėjančiu greičiu, mūsų šiandieniniam suvokimui suduodamas rimtas smūgis. Ar ne per daug jų vienu metu – kinta ir Visatos, ir gyvybės kitose planetose galimybių, ir pačios gyvybės pavidalų, Žemės ateities, žmogaus paskirties, žmonijos išvaizdos supratimai… Kaip atlaikyti visa tai su gyvenimui būtina dvasios rimtimi?

Rodyk draugams