BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Knyga ir internetas. Internetas ar knyga?

2010-10-03 parašė ozolas

Kad ir remdamasi kitų šalių mintimis, mūsų spauda jau užsimena apie knygų ir interneto kultūrų netapatumą.
Interneto kultūra remiasi informacijos operatyvia apyvarta, todėl „interneto pilietis“ žino naujausius faktus, tendencijas, jaučiasi lygus ar net pranašesnis už dažnai anoniminį Kitą, nepripažįsta jokio autoriteto ir dalyvauja įnirtingiausiose jokių ribų nepripažįstančiose diskusijose. Sakoma, kad jis sparčiau ir ryžtingiau sprendžia, efektyviau veikia.
Knygos kultūra remiasi ne tiek fakto informacine, kiek jo prasmine puse – mintimi, idėja. Minčiai suvokti reikia daugiau laiko, atidos, mąstymo, kuris išveda į aukštesnes suvokimo ir supratimo sferas, supažindina su kitais prasmių ieškotojais ir mintijimo autoritetais. Knygos kultūra yra hierarchinė tiek abstrahavimo, tiek to proceso atstovavimo prasme. Jeigu autoritetu pripažįstamas asmuo, tai ir knyga su jo mintimis gali būti autoritetingesnis daiktas, negu fragmentų ir nuorodų į kitus fragmentus kupinas kompiuteris.
Taip kompiuteris ir knyga išsiskiria. Interneto pilietis – geresnis pašnekovas, knygų pasaulio pilietis – geresnis mokinys. Net paprasčiausias knygų turėjimas, anot sociologų, teigiamai veikia ne tik žmogaus savijautą, bet ir jo intelektinius sugebėjimus.

Rodyk draugams

Recesija? Veikiau depresija

2010-09-14 parašė ozolas

Kodėl man priimtinas Polo Krugmano požiūris į vadinamąją „pasaulio finansų krizę“? Todėl, kad ją vertindamas, kriterijumi laiko ne pačius finansus, o žmones, jų kančias ir netektis. Štai kodėl jo mąstymai apie krizės pobūdį, apraiškas ir įveikas yra ir kupini nuoširdaus susirūpinimo, ir įtikinančiai pretenduojantys į tiesą, bent jau – tikrovę.
Jeigu tai, kas vadinta finansų krize, būtų ekonomikos recesija, galima būtų sakyti, kad ji įveikta: leisdamos augti deficitui, vyriausybės išgelbėjo pasaulį nuo visiško žlugimo; tačiau išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo dėka šiaip taip subalansuoti biudžetai, leidžią politikams apgaulingai klykauti apie ekonomikos atsigavimą, kai nedarbas, ypač ilgalaikis, išlieka toks, jog normaliomis sąlygomis būtų laikomas katastrofišku, verčia daryti išvadą, kad susidūrėme ne su recesija, o su depresija.
Depresija iki šiol vadinti du nuosmukiai: pirmas, prasidėjęs po 1873 m. finansinės panikos kilęs defliacijos ir nestabilumo laikotarpis ir po 1929–1931 m. finansų krizės kilę masinio nedarbo metai. Abu laikotarpiai nebuvo begalinio smukimo procesas – buvo ir pagerėjimo laikotarpių, tačiau ekonomika nepajėgė išeiti į prieškrizinį lygmenį. P. Krugmanas mano, kad esam trečiosios depresijos pradžioje, nes ir vėl klaidingai manoma, kad reikia rūpintis infliacija, o ne defliacija – ne veržtis diržus, o tinkamai išlaidauti.
Tai rodą ir pavyzdžiai. „Graikija ėmėsi griežto taupymo tik tam, kad galiausiai suprastų, jog jos rizika auga dar labiau. Airija barbariškai apkarpė valstybės išlaidas tik tam, kad galiausiai rinkos nuspręstų, jog dabar padėtis joje rizikingesnė, negu Ispanijoje.“ Ir reziumuoja: „Finansų rinkos supranta tai, ko, matyt, nesuvokia politikai: nors ilgalaikė fiskalinė atsakomybė yra svarbi, išlaidų mažinimas depresijos įkarštyje tik pagilina depresiją ir grindžia kelią defliacijai, o tai yra savęs pasmerkimas žlugti.“
Lietuva su A. Kubiliaus vyriausybės politika eina tiesiausiu žlugtines keliu.
P. Krugmano sprendimas žiaurus: toks elgesys – „tai ortodoksų pergalė, mažai ką bendro turinti su racionalia analize, tai tik kančių sukėlimas žmonėms, taip bandant įrodyti savo lyderystę sunkmečiu. Ir kas mokės už šitą ortodoksų triumfą? Ogi dešimtys milijonų bedarbių – dalis šių žmonių neturės darbo ilgus metus, o kai kurie jų jau niekada nebedirbs.“
P. Krugmanas kalba tik apie socialines pasekmes. Lietuvai jos be to ir nacionalinės: bedarbystė reiškia tokią emigraciją, kuri tautą pastato ant išnykimo ribos.

Rodyk draugams

Emigracija - gerai?

2010-09-07 parašė ozolas

Kažkas rimtai negera yra lietuvių viešųjų bylotojų galvose, tik niekaip dar pakankamai autentiškai nenustatau, ar tai suokalbiško susitarimo, ar masinio nesupratimo problema: niekaip nesutariama, ar emigracija (ypač – kokia ji dabar: po 10 000 per savaitę) yra blogai, ar gerai. „Teisė žinoti“ laidoje G. Nausėda privertė pokalbininkus bent vieną dalyką apibūdinti visai aiškiai: problema ar ne problema yra šiandieninė lietuvių emigracija. Jei problema, tai kaip ją spręsti.
O tai klausaisi samprotavimų – ir negali atsistebėt: kur gyvena šitie žmonės> Lietuvoj? Anglijoj? Ispanijoj? Nei čia, nei ten – o kažkokiame Pasauly. Pasauly, kuriame nėra nei kalbų, be kurių neįmanoma bendrauti, nei sienų, be kurių neįmanoma pavadinti pasaulio šalių, nei kultūrų, kurios – nepaisant viso maišymosi – yra tam tikro tipo substratai, ir pakankamai skirtingi, netgi rasiškai, nekalbant apie tikybinius jų netapatumus. Nors visi kalba, ir kalba angliškai (ar tai lietuviams irgi ne problema?), nors visi skraido į konkrečią šalį, už kelionę mokėdami apibrėžtą sumą (ta šalis ir yra Pasaulis, o Lietuva – ne?), nors kultūrų skirtumai labai juntamai kartais tvoja Keliautojui (čia pokalbininkai tuoj puola samprotauti apie lietuvių sugebėjimą prisitaikyti, kitaip sakant – perimti kitą kultūrą, – tai irgi nebe problema?).
Kai kas nors bando pasakyti, kad emigracija yra negerai, kad savo gyvenimo problemas reikia spręsti savo šaly, o ne duoneliauti svetur, „jauni ir turtingi“ kaip kuoka tvoja: tai uždaros, kalba ir teritorija apribotos, XIX amžiaus mąstysenos recidyvinis bylojimas. Nežinau, ar tai ciniška demagogija, ar šiuolaikinio provincialaus mintijimo išrastas „principas“, nubraukiantis visą mūsų (bent jau tūkstantmetę, kurią taip šventėm) istoriją, teisę istoriją turėti paliekantis tik lenkams, prancūzams, anglams, netgi rusams, kurie niekada nesakė, kad jų kalbos ir jų šalių teritorijos buvo kažkokie varžtai, dabar tampą mąstymo ydomis. Būčiau linkęs teigti, kad panašaus tipo „mąstymai“ yra visų pirma elementaraus kalbančiųjų neišsilavinimo problema, kurią reikėtų spręsti visų pirma pastudijuojant filosofiją ir išsiryškinant fakto ir principo problematiką, antra – geriau pasiskaitant Lietuvos istoriją. Tada būtų prieita prie visiems, ne tik kalbėtojams, reikšmę turinčių klausimų – masinio lietuvių nutautėjimo po Liublino unijos, dėl ko lietuvių tautą teko gaivinti, o „bajorų tautos“ kūrybą versti į lietuvių kalbą; trečia – prie supratimo, kad nepaisant pasaulio faktinio kitimo, jo gelmėse slypi nekintami dalykai, aplink kuriuos sūkuriuodama kintamybė pati gali tapti tam tikru nekintamumu. Tie nekintami dalykai tautos požiūriu yra kalba, teritorija ir valstybė. Kai jų atsisakoma, tautos nebelieka.
Tai apie ką giedam, viešieji bylotojai?
Apie lietuvių tautos naikinimo būdus?
Niekas nedraudžia karaliui eiti nuogam.
Tačiau kodėl į ekraną neįleidžiamas vaikelis, kuris tai pasakytų?

Rodyk draugams

Tarsi hunai

2010-09-07 parašė ozolas

Kad koks nors homofilas nesumanytų kliedėti, kad aš homofobas (ir vis dėlto aš jau imuosi „apsaugos priemonių“ – kaip ir anais laikais), aprašysiu be vertinimų, tik kaip faktą.
Jie juodaplaukiai. Veido oda prieblandos atspalvio, ne juoda. Neaukšti. Grakštūs. Linksmi. Kalba garsiai. Gestikuliuoja pietietiškai. Visa parduotuvės erdvė yra jų veiksmo erdvė. Pirkdami produktus jie čia gyvena. Tai, ką jie daro, yra jų gyvenimas čia šiuo momentu. Jie myli vienas kitą. Rūpinasi vaikais švelniai glostydami. Renkasi prekes atidžiai, išmanydami, domėdamiesi. Šiuo metu šitas Žemės gabalas priklauso jiems. Jie išeina, ir lieka skubančių pasirinkti, susimokėti ir išbėgti figūrų maišatis. Kuri kažkur skuba. Priešingai šitai, kuriai čia gerai.
Man ant liežuvio užšoka žodis hunai. Kažkada aš labai norėjau pamatyti, kaip jie galėjo atrodyti. Bet tas žodis greičiau yra mano buvusių vilčių ir įžvalgų nuobira ir su tuo, ką matau, nebeturi nieko bendra.

Rodyk draugams

Apklausa: ES gerai tik belgams

2010-09-01 parašė ozolas

Komentuodama „Eurobarometro“ apklausos duomenis apie ES gyventojų požiūrį į ES ir joje vykstančius procesus, Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja Viviana Reding pareiškė nuomonę aktualiausiu ES klausimu: „Dauguma gyventojų aiškiai pritaria glaudesniam Europos ekonomikos politikos koordinavimui.“
Iš kokių duomenų tokias išvadas daro komisarė?
72 proc. ES gyventojų mano, kad reikėtų atidžiau prižiūrėti tarptautinių finansinių grupių veiklą. Kad ES lygmeniu būtų glaudžiau koordinuojama ekonomikos ir finansų politika, sutiktų 75 proc. gyventojų. Didžiausią nerimą kelia ekonomikos padėtis (40 proc.), nedarbas (48 proc.), didėjančios kainos (20 proc.). ES institucijomis dar pasitikima labiau, nei nacionalinėmis (42 proc., Lietuvoje – 54 proc.). Tačiau apskritai ES įvaizdis tiesiog dramatiškai pablogėjo Graikijoje, Kipre, Portugalijoje, Ispanijoje, Rumunijoje, Italijoje, Liuksemburge – smuko 10–18 procentų. Tik belgų požiūris nepakito – jiems ES gerai. Apie Lietuvos požiūrio pokyčius mūsų komentatoriai nutyli.
Užtat EK komisarė sako: galime pasinaudoti proga ir imti koordinuoti Europos ekonomikos politiką.
Tai reiškia: kaip įprasta imperijų kūrimo atvejais, užėjus sunkumams siūlyk daugiau atsakomybės valdžiai, mažink liaudžiai laisves – ir tu laimėsi. Gal net ir tikrą imperiją.
Ką reiškia imperija? Imperija reiškia katastrofą šiek tiek vėliau. Bet ar ne to ir reikia nieko iš esmės keisti nenorinčiam funkcionieriui – sistemos sraigteliui?

Rodyk draugams

Pasaulis abejoja dėl ES ateities

2010-08-30 parašė ozolas

Susirūpinimas Europos Sąjungos mokumu – jau akivaizdus. Problema suvokiama tokiu laipsniu, kad kalbama apie euro projekto žlugimą ar net pačios ES iširimą. Silpstant Sąjungai, pasaulyje įsigalėtų JAV ir Kinija. Taip mąstoma strateginiuose lygmenyse – pastaruosiuose G–8 ir G–20 pasitarimuose.
Birželio 26 dieną Toronte susirinkęs Didysis aštuonetas pripažino, kad ekonomikos krizė gali sukliudyti 2015-iesiems numatytą didelio skurdo pasaulyje sumažinimą, ir jau dabar Grupė neskyrė 18 iš 50 mlrd. dolerių, pažadėtų neturtingoms šalims, pasitenkindama 5 mlrd. dolerių vaikų ir motinų mirtingumo Afrikoje mažinimu. Šiuo faktu, nepaisant prisirašomų nuopelnų dėl Tūkstantmečio programos, pripažįstamas turtingųjų šalių nepajėgumas ir raginama skurdo mažinimą pagal Tūkstantmečio programą laikyti „bendra atsakomybe“.
Po G–8 lyderių taręsi G–20 vadovai taip pat pripažino, kad ekonomikos atsigavimas tebėra trapus, o didžiausia problema – kaip atkurti ekonomikos augimą. JAV, Brazilijos ir kitų augančių ekonomikų vadai ragino nemažinti vyriausybių išlaidų ekonomikoms skatinti – tai būtų stipriųjų ekonomikų biudžetų tvarkymas skurdžiųjų šalių sąskaita. Ir nors N. Sarkozy gynė ES šalių teisę kalbėti ir veikti taupymo politikos priemonėmis, jis pats nesutaria su A. Merkel būtent dėl to, kad ši ketina dar mažinti išlaidas ir paragino net bausti tuos, kurie tokios linijos nesilaikys.
ES kaip vieningos ekonomikos mokumas yra rimta geopolitinė problema ir mums.
Prastą Europos Sąjungos finansų būklę bene akivaizdžiausiai demonstruoja faktas, kad tik trys šalys narės – Liuksemburgas, Švedija ir Estija – atitinka Stabilumo ir augimo pakto reikalavimą neviršyti biudžeto deficito 3 proc. šalies BVP, o skolos – 60 proc. šalies BVP. Europos Komisija prognozuoja, kad ES šalių skola netrukus viršys 80 proc. Europos Sąjungos BVP.
Pasireiškus krizei ES šalys puolė ekonomiką skatinti valstybės biudžeto sąskaita. Per metus išryškėjo, kad ir valstybių viešieji finansai riboti. Taip pereita prie biudžeto išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo politikos. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokia politika nežada nieko, išskyrus esamos padėties išlaikymą, tuo tarpu kai kapitalizmas reikalauja konkurencingumo augimo.
„The Economist“ ryšium su Britanijos planu sumažinti katastrofišką šalies deficitą pasiūlė tris principus: mažinti biudžeto išlaidas (taupyti), biudžeto balansavimą sieti su valstybės funkcijų peržvalga (valstybės reforma) ir mokesčių mokėtojų diskusiją apie valstybės finansuojamas viešąsias veikas, jų kokybę ir visos šios veiklos tikslingumą (demokratija).
Lietuva, pirmoji pradėjusi ir iki galo išnaudojusi taupymo galimybes, beveik nepajudinusi valstybės funkcijų paketo, liko absoliučiai abejinga kolektyviniam protui. Vyriausybė ir tik Vyriausybė (tiksliau – premjeras) žino, kas mums reikalinga ir kas ne, nesiteikiant nė dorai paaiškinti, kas daroma ir ko siekiama, dar kartą didinant mokesčius ar mažinant biudžetinį finansavimą. Surinkimas ir perskirstymas, kaip ir tarybiniais laikais, yra Vyriausybės veiklos kriterijus, pridengiantis ir finansuojamųjų veikų neefektyvumą, ir korupciją, ir dubliavimus su privačiuoju sektoriumi – visa tai, kas vadinama neskaidrumu, kuriame puikiai jaučiasi visos pilkosios ekonomikos atmainos.

Rodyk draugams

Europos Sąjungos anonimika

2010-08-23 parašė ozolas

Europos Sąjungos valdymą šiandien galima būtų apibūdinti taip: institucionalizuota anonimika.
Europos Komisija, pradedant komisarais, baigiant tūkstančiais jiems tarnaujančių biurokratų,– iš pačių giliausių Europos bevardžių interesų iškylančių nežinia kieno skirtų ir kam atstovaujančių asmenų kohorta, kurios galėtų pavydėti bet kuri totalitarinė organizacija, nes visi čia priklauso vienas nuo kito ir yra taip gerai apmokami, kad nei gali, nei nori kryptelt į kurią nors pusę.
Europos Parlamentas – tarsi ir rinkta masė, kuri būtent savo mase naikina savo narių personalumą, o ir pati rinkimų sistema bei juos delegavusių valstybių galimybės kontroliuoti jų veiklą europarlamentarus verčia anonimais iki tol, kol kuris nors sukelia kokį nors skandalą, atliepiantį eurointegraciniams interesams, kurie jį patį savo ruožtu anonimizuoja kaip veikiantįjį.
Pagaliau kas yra Europos Sąjungos Prezidentas, nors ir žinom jo pavardę? Kas jį parinko ir „išrinko“, žinojo, ką daro – parinko kaip žmogų be savybių, kurios galėtų jį kaip nors individualizuoti arba personalizuoti. Kad neatrodytų visiškas kvėša, jam suteikta savybė sugebėti rašyti japonų stiliaus eiles bei retkarčiais ištransliuoti kokį posakį apie nacionalinių interesų nepriimtinumą bei nacionalinių valstybių kenksmingumą. Užsienio reikalų ministrė tobulai įkūnija Europos Sąjungos užsienio politikos nebuvimą.

Rodyk draugams

Kalba – ne daiktas

2010-07-30 parašė ozolas

Turtas nevienija, turtas skaldo.
Vienija kalba ir tikėjimas.
Kalba vienija žmones jų daiktiškuoju pavidalu. Kalba yra aukščiausia žmonių daiktiškoji pakopa.
Tikėjimas žmones vienija jų idealiuoju lygmeniu. Tikėjimas yra aukščiausioji žmonių nedaiktiškoji bendrystė.
Mylėkim ir prižiūrėkim savo lietuvių kalbą!
Ugdykim ir stiprinkim savo tikėjimą!
Šie abu mūsų dvasios darbai užleisti neleistinai.

Rodyk draugams

Kas suvalgys desertui?

2010-07-28 parašė ozolas

Lietuva absoliučiai atvira, tarsi apelsinas be žievės ar nuluptas obuolys.
Sienų nėra. Migracija be jokių suvaržymų. Žemės nuosavybė internacionalinė. Kalba atverta (netgi sąmonėje) visoms galimoms invazijoms. Visuomenė abejinga tautos gynybai. Vyriausybė dirba eurointegracijai. Partijos dirba valdžiai. Žmonės gyvena kas sau.
Kas suvalgys desertą, vadinamą Lietuva?

Rodyk draugams

Respondentai nežino…

2010-07-21 parašė ozolas

Kaip praneša balsas.lt, pagal „Sprinter tyrimus“, 71 proc. Lietuvos gyventojų yra patenkinti, kad Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Didžiausi privalumai – atviros sienos, galimybė laisvai keliauti, ES finansinė parama, darbas kitose šalyse. Kas ir kaip valdo, respondentai beveik nežino. Geriau informuoti yra 25–36 metų aukštesnio išsilavinimo ir didesnes pajamas gaunantys didmiesčių gyventojai, t. y. tie, kurie kaip nors susiję su Lietuvą pasiekiančiu ES funkcionavimu. Apie autentiškąjį Lietuvos gyvenimą toks tyrimas nepasako nieko.

Rodyk draugams