BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Recesija? Veikiau depresija

Kodėl man priimtinas Polo Krugmano požiūris į vadinamąją „pasaulio finansų krizę“? Todėl, kad ją vertindamas, kriterijumi laiko ne pačius finansus, o žmones, jų kančias ir netektis. Štai kodėl jo mąstymai apie krizės pobūdį, apraiškas ir įveikas yra ir kupini nuoširdaus susirūpinimo, ir įtikinančiai pretenduojantys į tiesą, bent jau – tikrovę.
Jeigu tai, kas vadinta finansų krize, būtų ekonomikos recesija, galima būtų sakyti, kad ji įveikta: leisdamos augti deficitui, vyriausybės išgelbėjo pasaulį nuo visiško žlugimo; tačiau išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo dėka šiaip taip subalansuoti biudžetai, leidžią politikams apgaulingai klykauti apie ekonomikos atsigavimą, kai nedarbas, ypač ilgalaikis, išlieka toks, jog normaliomis sąlygomis būtų laikomas katastrofišku, verčia daryti išvadą, kad susidūrėme ne su recesija, o su depresija.
Depresija iki šiol vadinti du nuosmukiai: pirmas, prasidėjęs po 1873 m. finansinės panikos kilęs defliacijos ir nestabilumo laikotarpis ir po 1929–1931 m. finansų krizės kilę masinio nedarbo metai. Abu laikotarpiai nebuvo begalinio smukimo procesas – buvo ir pagerėjimo laikotarpių, tačiau ekonomika nepajėgė išeiti į prieškrizinį lygmenį. P. Krugmanas mano, kad esam trečiosios depresijos pradžioje, nes ir vėl klaidingai manoma, kad reikia rūpintis infliacija, o ne defliacija – ne veržtis diržus, o tinkamai išlaidauti.
Tai rodą ir pavyzdžiai. „Graikija ėmėsi griežto taupymo tik tam, kad galiausiai suprastų, jog jos rizika auga dar labiau. Airija barbariškai apkarpė valstybės išlaidas tik tam, kad galiausiai rinkos nuspręstų, jog dabar padėtis joje rizikingesnė, negu Ispanijoje.“ Ir reziumuoja: „Finansų rinkos supranta tai, ko, matyt, nesuvokia politikai: nors ilgalaikė fiskalinė atsakomybė yra svarbi, išlaidų mažinimas depresijos įkarštyje tik pagilina depresiją ir grindžia kelią defliacijai, o tai yra savęs pasmerkimas žlugti.“
Lietuva su A. Kubiliaus vyriausybės politika eina tiesiausiu žlugtines keliu.
P. Krugmano sprendimas žiaurus: toks elgesys – „tai ortodoksų pergalė, mažai ką bendro turinti su racionalia analize, tai tik kančių sukėlimas žmonėms, taip bandant įrodyti savo lyderystę sunkmečiu. Ir kas mokės už šitą ortodoksų triumfą? Ogi dešimtys milijonų bedarbių – dalis šių žmonių neturės darbo ilgus metus, o kai kurie jų jau niekada nebedirbs.“
P. Krugmanas kalba tik apie socialines pasekmes. Lietuvai jos be to ir nacionalinės: bedarbystė reiškia tokią emigraciją, kuri tautą pastato ant išnykimo ribos.

Patiko (2)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą