BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘švietimas’ kategorija

Pardavė vandalui

2010-04-12

Joniškėlyje yra unikalus visos Lietuvos mastu istorijos ir kultūros paminklas – bažnyčios, mokyklos ir ligoninės ansamblis.
Bažnyčia ir ligoninė, kaip sakoma, dar dar – sukasi, kiek pajėgia sukti vis silpnėjanti miestelio bendruomenė. Girdėjau, kad mokykla parduota. Išgirdęs, kad ji niokojama, nuvykau. Ką išvydau, ne tik pribloškė – tiesiog sugniuždė. Barbarybės grynu pavidalu vaizdas.
Pati mokykla statyta XIX amžiaus pradžioj. Statyta beveik kaip pilis – su skliautais, koridorium per visą pastatą, galybe kambarių kambarėlių, kuriuose būta klasių ir kabinetų. Neveltui: tai buvo Vilniaus universiteto globota viena pirmųjų pradžios mokyklų Lietuvoje, davusi pradžią Igno Karpio žemės ūkio mokyklai.
Dabar čia – griuvėsiai. Grindys išlaužytos, krosnys išgriautos, išdaužytos kai kurios sienos, išardyta ne viena pertvara – plytos ir savininko, ir nežinomų interesantų naudotos praktiniams „nūdienos reikalams“. Ką tai turėtų reikšti? Kodėl taip atsitiko?
Pasirodo, dabartinės mokyklos savininkas Radviliškyje gyvenantis Janūrijus Musvicas mokyklą ir nusipirko dėl senovinių plytų: jos turi paklausą, iš jų renčiami šiandieninių turčių židiniai ar kiti interjero prabangos aksesuarai. Valstybės turto fondas 2003 m. rugsėjo 24 d. pastatą su jį supančia žeme pardavė nė nepažymėjęs, kad tai kultūros ir istorijos paminklas, o kadangi tokio įrašo nei prikimo-pardavimo sutartyje, nei aukciono protokole nėra, pirkėjas daro ką nori, vadovaudamasis „šventąja nuosavybės teise“ pagal savo sąmonės standartus. Nedrįsčiau neigti, jeigu kas pasakytų, jog pasiūla su tokiom sąlygom atsirado tik po to, kai atsirado paklausa.
Dar tų pačių 2003 metų lapkričio 9 d. miestelio bendruomenė viešu laišku kreipėsi į Lietuvos Seimą, Kultūros ministeriją ir kitas institucijas, reikalaudama panaikinti viešojo privatizavimo rezultatus, išaiškinti, kodėl parduodant nebuvo nurodyta, kad mokykla – paveldo objektas, ir pareikalauti, kad J. Musvicas atitaisytų pastatui padarytą žalą.
Atsakymas – gūdi tyla.
Vadinasi – viskas „pagal planą“. Viskas tvarkoj?

Rodyk draugams

Ignoruojami „skriaudžiamųjų”

2010-03-19

Kaip informuoja lrytas.lt, Vilniaus rajono tarybos sprendimu buvo reorganizuota Vėliučionių pagrindinė mokykla – ji tapo pradine. Vėliučionių kaimo bendruomenė, laišku informavusi apie tai „Lietuvos rytą“, klausia: kodėl pagrindinė Karvio mokykla su 39 mokiniais, Platiniškių pagrindinė mokykla su 32 mokiniais ir su dar mažesniais mokinių skaičiais paliktos pagrindinėmis mokyklomis, o 56 metus sėkmingai veikusi Vėliučionių mokykla su 57 mokiniais uždaryta? Bendruomenės žmonės korektiški, jie nesako, kad Vėliučionių mokykla uždaryta dėl to, jog joje dėstyta lietuvių kalba, jie tik pažymi, kad visose paliktosiose net su kur kas mažesniu mokinių skaičiumi dėstyta lenkiškai.
Tačiau bendruomenė pateikia faktus apie Vėliučionių mokyklos direktorės Christinos Masalskos veiklą. Dar 2009 m. rugpjūčio pabaigoje ji 7–10 klasių Vėliučionių moksleiviams pasiūlė rinktis kitas mokyklas, nes jų mokykla būsianti uždaryta. Direktorė vaikščiojo po kiemus ir įkalbinėjo tėvus, kad savo vaikus pervestų į lenkiškas klases – ten jiems būsią lengviau. Direktorė nepriėmė į pirmą lietuvišką klasę dviejų vaikų, nes jie neturėjo septynerių metų, nors specialios komisijos pažymas turėjo. Į kitą mokyklą jie buvo priimti. Kai buvo paskelbta apie reorganizavimą, direktorė Ch. Masalska rajono taryboje veikė, palaikydama neteisėtą reorganizaciją vykdančius tarybos narius. Tėvams pagrasino, kad bus panaikinta ir pradinė mokykla, jeigu kas atsiims nors vieną vaiką. Po posėdžio sukūrė protokolą, kuriame teigiama, kad tėvai pritaria mokyklos „reorganizavimui“, nors susirinkime nė vieno pritariančio nebuvo.
Kaimo bendruomenė smerkia mokyklos direktorę kaip „žemos moralės žmogų, kuris jokiu būdu negali būti pavyzdžiu mūsų vaikams“.
Aš dažnai klausdavau savęs, kaip galėjo būti taip žiauriai nutautinti Lietuvos bajorai. Kaip vyko Vilniaus krašto, atsidūrusio Lenkijos okupacijoje, nutautinimas. (Jis raiškiai parodytas M. Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota“.) Nutautinimas vyksta mūsų dienomis ir mūsų akyse. Žmonėms, dar kalbantiems lietuviškai arba norintiems lietuviškai mokytis ir įsijungti į Lietuvos kultūrą, beviltiškai priešinantis individualiai. Deja, jų rankose tik moraliniai argumentai. Nes valdžios tyli, vietinei daugumą turinčiai lenkų valdžiai savivaliaujant praktiškai be jokios užkardos.
Galima būtų pasakyti: štai jūs, europiniai „žmogaus teisių“ apaštalai, į ką pavirsta tos teisės tikrovėje. Lenkų delegatas Europos Parlamente klykia apie lietuvių vykdomą lenkų mažumos Lietuvoje diskriminaciją, o tuo metu lenkų dauguma Vilniaus rajone ir Šalčininkų rajone visais būdais gniuždo ir laužo bet kokius lietuviškumo daigus. Visa jūsų „mažumų gynimo politika“ yra tokia – nacionalinių valstybių destrukcija. Nes elitams visiškai nesvarbu, kas „apačiose“. Ne tik Lietuvoj. Tas pats Serbijoj, Ispanijoj, Turkijoj – kur tik nori.
Kaip tą politiką vadinti? Aksominiu teritorijų persidalijimu? Galima būtų vadinti ir taip. Bet visų pirma ją turėtume pavadinti legalizuotu genocidu.

Rodyk draugams