BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘kultūra’ kategorija

Kalba – ne daiktas

2010-07-30

Turtas nevienija, turtas skaldo.
Vienija kalba ir tikėjimas.
Kalba vienija žmones jų daiktiškuoju pavidalu. Kalba yra aukščiausia žmonių daiktiškoji pakopa.
Tikėjimas žmones vienija jų idealiuoju lygmeniu. Tikėjimas yra aukščiausioji žmonių nedaiktiškoji bendrystė.
Mylėkim ir prižiūrėkim savo lietuvių kalbą!
Ugdykim ir stiprinkim savo tikėjimą!
Šie abu mūsų dvasios darbai užleisti neleistinai.

Rodyk draugams

LIETUVOS DIENA

2010-07-14

Šūkiai „Apie viską pagalvota“, „Tavęs nėra čia – tavęs nėra visai“ ir kiti panašūs verslo erdvę aptarnaujantys teiginiai – ne tušti niekaliukai, o esminės, beveik principų statusą turinčios komercializuojamo pasaulio nuostatos.
Tikrai apie viską pagalvota. Iki smulkmenų.
Nes per smulkmenas lengviausia prieiti prie bet kurios visumos.
Kažkada naiviai rašiau: tai ką gi mes švenčiam, paskelbę Lietuvos 1000-metį?
Dabar štai žiūriu į vieną iš smulkmenėlių – atraižą žymėti perskaitytąją knygos dalį – ir matau, kad tai anaiptol ne koks parankis popieriaus bryzas, o gerai apgalvota mūsų istorijos trumpinimo priemonė. Tiems, kurie mano, kad baltai, pamažu tampą lietuviais, savo žemėje apsigyveno ne prieš tūkstantmetį, o prieš keliolika tūkstančių metų, įdėklas atkakliai kartoja: 2009 – Lietuvai 1000, 2010 – Lietuvai 1001, 2011 – Lietuvai 1002, 2012 – Lietuvai 1003, 2013 – Lietuvai 1004. Ir visur kovo 9 diena – raudona, nes šventė. Taip ir rašoma: Kovo 9-oji LIETUVOS DIENA. Kam ir to per maža, per visą atraižą aiškinama: Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų. Dar neaišku? Galima perskaityti dar kartą. Ir dar. Ir dar. Pagaliau daug tūkstantmečių Lietuvos liks už Lietuvos suvokimo vartų, o kovo 9-oji taps Lietuvos įkūrimo diena. Mindaugas? Koks Mindaugas! Lietuvą įkūrė Bonifacijus, atsakys „Klausimėlio“ herojai. Ir bus teisūs. Nes taip ir rašo propagandinė skrajutė: Kovo 9-oji – Lietuvos diena.
Apie viską pagavota pakankamai smulkmeniškai.

Rodyk draugams

Kodėl išmiršta tautos

2010-06-22

Žurnalistė Živilė Makauskienė paklausė, kokia šiandien filosofo paskirtis. Atsakiau, kad teikti vardus, įvardyti.
Sykį taip jau buvo: dar gerokai prieš 1988 metus filosofai į apyvartą įvedinėjo naujus žodžius, arba pervardindami daiktus, tarsi nuluobdami senuosius pavadinimus, arba, įžvelgę naujus reiškinius, apibrėždavo juos, apgobdami arba kažkada vartotais, bet užmestais žodžiais, arba sukurdami neregėtus naujadarus, kurių vieni nunykdavo, kiti prigydavo. Iš tų laikų užsiliko procesą nusakantis žodis: įvardyti. Iš inercijos tebesakoma įvardyti, kai visiškai pakaktų pasakyti pavadinti.
Dabar vėl vardų teikimo metas. Tik procesas kitas. Anksčiau tikrovę pervardinom, daiktams ir reiškiniams dažniausiai grąžindami senuosius, patikimuosius pavadinimus, tik neišsiversdami be naujų. Net Sąjūdis, unikalus lietuvių istorijos reiškinys, buvo pavadintas tradiciniu, taikų sukilimą nusakančiu žodžiu. Dabar mes turim žodžiais pašaukti visiškai naujus reiškinius ir juos lydinčius daiktus, dažnai ir netgi dažniausiai neregėtus negirdėtus, užtat ateinančius ir su savais svetimųjų duotais pavadinimais. Mes nesuprantam, kas tai, užtat priimam su svetimžodžiais, nes nesugebam išversti, o šitą nesugebėjimą esam linkę laikyti šaunumu, išsilavinimu ir kultūra – ir žarstomės makaroninės kalbos dribsniais.
Galima ir nevadinti paskirtimi, bet pirminė filosofo priedermė šiandien – suvokti, kas vyksta – kas su mumis daroma ir darosi – ir pavadinti tai tiksliais savo kalbos žodžiais. Nes tik per juos tikrovė ta ar kita (= tavo) kalba kalbantiems žmonėms gali skleistis prasmingai – su suvokiamomis ir niuansuotomis reikšmėmis. Be jų slopsta ir miršta sąmonė, griūva kalba, miršta tauta. Kad išryškėtų filosofų galia, šiandien pakanka suvokti, jog stojo masinis tautų mirčių metas. Per tai, matyt, galėtų ateiti ir filosofų priedermių, o gal ir paskirčių, suvokimas ir supratimas, kad ir kaip kas nenorėtų taikstytis su tuo žodžiu paskirtis.
Niekas nenori girdėti? Netiesa. Tai tik tokia mina nutaisoma – negirdžiu, nežinau, nesąmonė. Visi viską girdi, o daug kas ir supranta. Net jeigu ir negirdi ir nesupranta kas, net jeigu tas kas yra dauguma, tai negi dėl to neturi būt dirbamas tas kasdieninis darbas – tikrovės pagavų suvokimo ir supratimo bei jų aprėdymo žodžiais darbas? Kas tu be šito kasdienio triūso? Kas tik nori, tik ne filosofas. Filosofo pirmiausioji priedermė – skaidriai apvilkti tikrovę švariais žodžiais. O paskirtis – sakyti ją pasauliui, kad ir kokia vienatvė spengtų aplinkui.

Rodyk draugams

Pardavė vandalui

2010-04-12

Joniškėlyje yra unikalus visos Lietuvos mastu istorijos ir kultūros paminklas – bažnyčios, mokyklos ir ligoninės ansamblis.
Bažnyčia ir ligoninė, kaip sakoma, dar dar – sukasi, kiek pajėgia sukti vis silpnėjanti miestelio bendruomenė. Girdėjau, kad mokykla parduota. Išgirdęs, kad ji niokojama, nuvykau. Ką išvydau, ne tik pribloškė – tiesiog sugniuždė. Barbarybės grynu pavidalu vaizdas.
Pati mokykla statyta XIX amžiaus pradžioj. Statyta beveik kaip pilis – su skliautais, koridorium per visą pastatą, galybe kambarių kambarėlių, kuriuose būta klasių ir kabinetų. Neveltui: tai buvo Vilniaus universiteto globota viena pirmųjų pradžios mokyklų Lietuvoje, davusi pradžią Igno Karpio žemės ūkio mokyklai.
Dabar čia – griuvėsiai. Grindys išlaužytos, krosnys išgriautos, išdaužytos kai kurios sienos, išardyta ne viena pertvara – plytos ir savininko, ir nežinomų interesantų naudotos praktiniams „nūdienos reikalams“. Ką tai turėtų reikšti? Kodėl taip atsitiko?
Pasirodo, dabartinės mokyklos savininkas Radviliškyje gyvenantis Janūrijus Musvicas mokyklą ir nusipirko dėl senovinių plytų: jos turi paklausą, iš jų renčiami šiandieninių turčių židiniai ar kiti interjero prabangos aksesuarai. Valstybės turto fondas 2003 m. rugsėjo 24 d. pastatą su jį supančia žeme pardavė nė nepažymėjęs, kad tai kultūros ir istorijos paminklas, o kadangi tokio įrašo nei prikimo-pardavimo sutartyje, nei aukciono protokole nėra, pirkėjas daro ką nori, vadovaudamasis „šventąja nuosavybės teise“ pagal savo sąmonės standartus. Nedrįsčiau neigti, jeigu kas pasakytų, jog pasiūla su tokiom sąlygom atsirado tik po to, kai atsirado paklausa.
Dar tų pačių 2003 metų lapkričio 9 d. miestelio bendruomenė viešu laišku kreipėsi į Lietuvos Seimą, Kultūros ministeriją ir kitas institucijas, reikalaudama panaikinti viešojo privatizavimo rezultatus, išaiškinti, kodėl parduodant nebuvo nurodyta, kad mokykla – paveldo objektas, ir pareikalauti, kad J. Musvicas atitaisytų pastatui padarytą žalą.
Atsakymas – gūdi tyla.
Vadinasi – viskas „pagal planą“. Viskas tvarkoj?

Rodyk draugams