BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘kalba’ kategorija

Kas suvalgys desertui?

2010-07-28

Lietuva absoliučiai atvira, tarsi apelsinas be žievės ar nuluptas obuolys.
Sienų nėra. Migracija be jokių suvaržymų. Žemės nuosavybė internacionalinė. Kalba atverta (netgi sąmonėje) visoms galimoms invazijoms. Visuomenė abejinga tautos gynybai. Vyriausybė dirba eurointegracijai. Partijos dirba valdžiai. Žmonės gyvena kas sau.
Kas suvalgys desertą, vadinamą Lietuva?

Rodyk draugams

Ir kaip mes dar išliekam…

2010-07-07

Matydamas, kaip sparčiai lietuviai neria į anglų kalbą (sparčiau negu anais laikais į rusų), beveik neabejoju, kad Mažvydo laikais lenkų kalba jau buvo tapusi didžiūnijos gimtąja kalba, o bajorijos – viešąja, arba kultūros, kalba. Todėl su katalikybe kovojantys reformatoriai kovojo ir „prieš kultūrą“, ir „prieš prigimtį“. Ar ne todėl taip sunkiai lietuviuose plito lietuviška knyga, tiek mažai jos lietuviams tereikėjo? Ir vis dėlto būtent bažnyčios reformatoriai pramušė skylę lenkiškoje lietuvių sąmonėje, įleisdami ten lietuvišką raštą. Jeigu ne lenkiškoji katalikybė, lietuviai savo rašto tauta būtų tapę kur kas anksčiau.

Rodyk draugams

Kodėl išmiršta tautos

2010-06-22

Žurnalistė Živilė Makauskienė paklausė, kokia šiandien filosofo paskirtis. Atsakiau, kad teikti vardus, įvardyti.
Sykį taip jau buvo: dar gerokai prieš 1988 metus filosofai į apyvartą įvedinėjo naujus žodžius, arba pervardindami daiktus, tarsi nuluobdami senuosius pavadinimus, arba, įžvelgę naujus reiškinius, apibrėždavo juos, apgobdami arba kažkada vartotais, bet užmestais žodžiais, arba sukurdami neregėtus naujadarus, kurių vieni nunykdavo, kiti prigydavo. Iš tų laikų užsiliko procesą nusakantis žodis: įvardyti. Iš inercijos tebesakoma įvardyti, kai visiškai pakaktų pasakyti pavadinti.
Dabar vėl vardų teikimo metas. Tik procesas kitas. Anksčiau tikrovę pervardinom, daiktams ir reiškiniams dažniausiai grąžindami senuosius, patikimuosius pavadinimus, tik neišsiversdami be naujų. Net Sąjūdis, unikalus lietuvių istorijos reiškinys, buvo pavadintas tradiciniu, taikų sukilimą nusakančiu žodžiu. Dabar mes turim žodžiais pašaukti visiškai naujus reiškinius ir juos lydinčius daiktus, dažnai ir netgi dažniausiai neregėtus negirdėtus, užtat ateinančius ir su savais svetimųjų duotais pavadinimais. Mes nesuprantam, kas tai, užtat priimam su svetimžodžiais, nes nesugebam išversti, o šitą nesugebėjimą esam linkę laikyti šaunumu, išsilavinimu ir kultūra – ir žarstomės makaroninės kalbos dribsniais.
Galima ir nevadinti paskirtimi, bet pirminė filosofo priedermė šiandien – suvokti, kas vyksta – kas su mumis daroma ir darosi – ir pavadinti tai tiksliais savo kalbos žodžiais. Nes tik per juos tikrovė ta ar kita (= tavo) kalba kalbantiems žmonėms gali skleistis prasmingai – su suvokiamomis ir niuansuotomis reikšmėmis. Be jų slopsta ir miršta sąmonė, griūva kalba, miršta tauta. Kad išryškėtų filosofų galia, šiandien pakanka suvokti, jog stojo masinis tautų mirčių metas. Per tai, matyt, galėtų ateiti ir filosofų priedermių, o gal ir paskirčių, suvokimas ir supratimas, kad ir kaip kas nenorėtų taikstytis su tuo žodžiu paskirtis.
Niekas nenori girdėti? Netiesa. Tai tik tokia mina nutaisoma – negirdžiu, nežinau, nesąmonė. Visi viską girdi, o daug kas ir supranta. Net jeigu ir negirdi ir nesupranta kas, net jeigu tas kas yra dauguma, tai negi dėl to neturi būt dirbamas tas kasdieninis darbas – tikrovės pagavų suvokimo ir supratimo bei jų aprėdymo žodžiais darbas? Kas tu be šito kasdienio triūso? Kas tik nori, tik ne filosofas. Filosofo pirmiausioji priedermė – skaidriai apvilkti tikrovę švariais žodžiais. O paskirtis – sakyti ją pasauliui, kad ir kokia vienatvė spengtų aplinkui.

Rodyk draugams