BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2010

Post scriptum Kedžio mergaitės byloje

2010-05-30

Teismas nutarė, kad pedofilų kankinta mergaitė turi būti atimta iš jos gynėjų bei globėjų ir atiduota mergaitės motinai. Tai esąs teisėto motinos reikalavimo grąžinti dukterį vykdymas, nes mergaitės tėvas – Drąsius Kedys – jau miręs.
Sprendimą vykdyti turintis antstolis į mergaitės globotojų namus nebuvo įleistas: žmonių minia užtvėrė vartus, padarydami antrą – gyvą – tvorą, o policijai pareiškė, kad, jėga juos pašalinus, čia atsistos kiti. Policija pažadėjo jėgos nenaudoti. Kedžio dukrai ginti telkiasi žmonės užsieny: piketuojama prie ambasadų Anglijoj, Airijoj, Ispanijoj. Judėjimas judina Lietuvą. Valdžia nerimauja: ar padėtis kontroliuojama?
LTV laida „Teisė žinoti“ iš trečiadienio perkeliama į antradienį – rengiama ekstra laida, kurioje vaiko teisių gynimo institucija, psichologai, teisininkai ir visuomenės atstovai bando aiškintis, kas teisus, o kas ne, ir ką daryti. Teisininkams atstovauja Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras ir buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris. Jeigu išdėliotume viską, ką „pedofilų bylos“ klausimu yra kalbėjęs S. Šedbaras, turėtume pripažinti, kad jo pozicija – be aiškaus pamato, o vertinimai – pagal situaciją, tačiau apskritai komiteto pirmininkas vadovaujasi teisės raide. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, kažkada skelbęs Konstitucijos dvasios, taigi ir įstatymo dvasios doktriną, už kurią buvo labai žiauriai kritikuotas, atrodo, yra pasimokęs. Bent jau šiame pokalby apie dvasią, t. y. tiesą, ir jos sutapimą su raide, t. y. teisėtumu, nebeužsiminta. Abu teisininkai kaip susitarę varo „į vienus vartus“: yra teismo sprendimas ir jis turi būti įvykdytas. Nedelsiant. Neleidžia piliečiai? Kokie čia piliečiai! Antstolis neveiklus – jau trys dienos kaip turėjo būti pranešta, o jis tik dabar kreipiasi klausdamas, kam sprendimas turi būti įteiktas! Teismas nenurodė? Nereglamentuota? Blogai, bet sprendimas turi būti vykdomas! Ramus ir argumentuotas visuomenės atstovo balsas, turėjęs aiškų ryšį su realybe, tik dar aiškiau rodė: teisininkai yra kažkuo suinteresuoti.
Kuo, atsakė tą pat dieną savo tyrimą paskelbusi A. Kudabienė. Jeigu dukterį atgauna buvusi D. Kedžio žmona, ji atšaukia visus pedofilinio pobūdžio kaltinimus A. Ūsui! A. Ūso išteisinimas yra strateginis tikslas. Toks yra ir už nedelsiamą teisėjo B. Varsackio sprendimo įvykdymą laidoje kalbėjusių teisininkų tikslas?
Sprendimą dėl D. Kedžio dukters „grąžinimo“ motinai padaręs teisėjas teisinasi, kad neturėjęs visos medžiagos, kuri dabar ryškėja ir pagal kurią sprendimas galėjęs būti visai kitoks. Seimo pirmininkė stebisi, kaip galima taip skubėti daryti sprendimą, kai nebaigta A. Ūso byla, kurios baigmei lemiamą įtaką ir gali padaryti dukros „grąžinimas“ motinai. Tačiau visa teisėtvarkos ir teisėsaugos mašina ir toliau sukasi, netgi papildomai skubėdama ir dar griežtėdama: sprendimas padarytas, jį reikia nedelsiant vykdyti, reikalui esant – panaudoti ir jėgą.
Tikrai galingų interesų susirėmime atsidūrė prievartauta mergaitė. Dominuoja generalinis visus metus bylą vairavęs interesas: A. Ūsas turi būti išteisintas. Ir nesvarbu, kad visur melas, klastotės, baltais siūlais siūti teisės skutai, įžūlus spaudimas, dar gilesnis visuomenės nusivylimas savo teise ir teisėtumu, visa valstybe. Sutinku kaimyną, verslų jaunuolį. „Išvažiuoju.“ „Neišvažiuok! Neišduok!“ „Nebegaliu.“
Ką daryti, kol dar nežuvom. Ir kad nežūtume?
Korupcinės sistemos galybė gelžbetoninė.
Tačiau yra priemonių ir prieš ją. Ne tik D. Kedžio namų blokada, piketai prie Seimo, pasauly, ne tik 21 000 rėmėjų „Facebook“e.
Yra kur kas efektyvesnis būdas: prisiekusiųjų teismas. Ar jis būtų padaręs sprendimą, kokį padarė Kėdainių teisėjas Bronius Varsackis? Nie-ka-da!
Anglijon emigravę ir dabar ten gyvenantys lietuviai parašė viešą laišką Lietuvos Prezidentei ir Seimo Pirmininkei dėl D. Kedžio dukters. Tiksliau – dėl teisėjo sprendimo atiduoti mergaitę motinai, kuri yra liudininkė teisiamo pedofilo byloje.
Juridiškai laiškas labai argumentuotas – matosi, kad rašantieji sekė procesą ir žino ne tik jo detales, bet ir proceso teisinę bazę. Labai svarbi laiško pastaba, kad teisėjas traktavo mergaitę kaip daiktą, kai ji yra gyvybė, gyvastis, žmogus.
Lietuva su dėkingumu reagavo į Anglijoje ir kitose šalyse gyvenančių lietuvių pastangas padėti sukti procesą teisingo sprendimo linkme. Iš tiesų, teisėtumas nėra tapatus teisingumui, o ir teisėtumo šioje amžiaus byloje buvo ir tebėra prėska.
Ir vis dėlto laišką perskaičius lieka nemalonių nuosėdų. Ne dėl mergaitės reikalų traktavimo. Net ne dėl valdžios veiksmų vertinimo, nors paklausti apie esamą padėtį buvo galima kur kas griežčiau.
Nemalonu, o teisingiau – apmaudu, kaip laiško autoriai apibūdina patys save.
„Mes, Anglijos lietuviai, sakome drąsiai – Anglijos, nes tai valstybė, kuri mus priglaudė ir leido gyventi neprarandant orumo, pilietiškumo ir kitų vertybių. Norime paklausti.“
Pirmą kartą viešojoje erdvėje taip aiškiai deklaruota, netgi politiškai manifestuota, kad esama nebe Lietuvos lietuvių. Nežinau, gal ir ne visi tą laišką kūrusieji nebelaiko savęs Lietuvos lietuviais, juo labiau, kad laiškas iš Lydso (Leeds), tačiau ir pabrėžimas „sakome drąsiai – Anglijos, nes tai valstybė, kuri mus priglaudė…“, ir parašas: „Su pagarba, Anglijos lietuviai“ neleidžia abejoti, kad tai – konceptualus politinis atsiribojimas nuo Lietuvos. Ne juridinis – daugelis, matyt, yra Lietuvos piliečiai arba norėtų išlikti tokie dvigubos pilietybės teise. Politinis atsiribojimas sunkiai nuginčijamas.
Kodėl to reikėjo?
Tikrai, kantrybės taurę daug kam gali perpildyti mažosios Kedžio dukros proceso neteisėtumai: „Apie kokią dar teisinę valstybę kalbate, kai taip tyčiojamasi ir engiami žmonės? Visi žmonės norėtų gyventi teisinėje valstybėje, o ne tokiame balagane.“
Jau sakiau, kad Lietuva labai dėkingai reagavo į užsienyje gyvenančių lietuvių protestus, suprasdama tai kaip savo tautiečių, laikinai nesančių Lietuvoje, solidarumo ženklą. Tačiau kas vis dėlto realiai sukliudė pedofilams pardavinėtą dukrą perimti motinai, susijusiai su pedofilija įtariamuoju? – sukliudė teisėtvarkos ir teisėsaugos ujami žmonės, gyva siena atitvėrusieji mergaitę nuo jos gyvybei gresiančios teisės! Taip, jie pažeidė įstatymą, neleisdami skubiai grąžinti mergaitę ir susilaukdami teisės šulų įsiūčio. Pažeidė įstatymą, apgindami, kaip dabar jau ryškėja, teisės teisingumo galimybę! Jie, o ne kas kitas, kad ir kaip gražiai vaiko gynimo procese būtų dalyvavęs. Jie buvo toje vietoje ir tuo metu, kai reikėjo nebe žodžių, o veiksmų, kaip savo vietoje būtent tuo vieninteliu vieninteliam padaryti būtinam veiksmui buvo Baltijos kelio žmonės.
Jūsų, brangūs Anglijos lietuviai, visas tas dienas prie Venckų sodybos nebuvo. Jūs buvote Anglijoje, kuri – sakote drąsiai – yra jau jūsų valstybė, priglaudusi jus su visu jūsų orumu ir kitomis vertybėmis, kurių taip negerbianti ir nevertinanti Lietuva, tas neteisinis balaganas. Blogiau negu balaganas. O kas ją daro kitokią? Ją ne balaganu realiai darė ir daro Lietuvoje likę, už tikrą Lietuvos tvarką galvas guldę ir savo širdis sprogdinę Lietuvos lietuviai.
Nemanau, kad jūs norėjot įžeisti mus čia, Lietuvoj, nesugebėjusius pasiieškoti priebėgos savo orumą ir kitas vertybes greičiau realizuoti kurioje nors užsienio šalyje. Manau, suprantate, kad mes likom Lietuvoj ne dėl to, kad nesugebėjome pabėgti, o tikėdami anksčiau ar vėliau įveiksią melo, korupcijos ir prievartos sistemą, taip pat ir jus išvariusią ieškoti, kur ji ne tokia nuožmi. Sistema kolei kas galinga. Bet negi dėl to galima ir reikia atsiriboti nuo Lietuvos?
Nepriklausomybę pasiekėm prieš viso pasaulio valią.
Mes ir dabar nugalėsim.

Rodyk draugams

Pasenęs naujas Europos vajus

2010-05-28

Ar tikrai nuo 2010-ųjų Europoje prasidės taupymo amžius? Mums jis prasidėjo metais anksčiau. Kažkur pasaulyje buvom dėl to pagirti. Bet tik po to, kai Anglijoj prie valdžios vairo stojo konservatoriai, prabilta apie beprotiškus išlaidavimus, kuriuos praktikavo leiboristų vyriausybė. Kabinetui 5 proc. sumažinti atlyginimai, 75 proc. sumažintos aukštųjų valdininkų premijos, mažinamos valstybės institucijų išlaidos, sudarančios net 12 proc. BVP. Gali būti padidintas PVM. Neatmetama galimybė, kad bus streikuojama ir manifestuojama kaip Graikijoje, tačiau kitos išeities nėra: gyventa ne pagal kišenę.
Visos Europos Sąjungos šalys per trejetą metų turi pasiekti ne didesnį kaip 3 proc. biudžeto deficitą. Europos Komisija siūlo suteikti teisę ES valstybėms tikrinti viena kitos biudžetus dar iki jų tvirtinimo nacionaliniuose parlamentuose, šalys turėtų teikti tikslias ekonomikos augimo, infliacijos ir palūkanų normų augimo prognozes. Stabilumo paktas neatitinka dabarties realijų, jį reikia keisti.
Beveik visos ES šalys į tuos „projektus“ reagavo neigiamai. Prancūzų „Le Monde“ – tiksliausiai: tik dar kartą atskleidžia nedemokratinę ES prigimtį.

Rodyk draugams

„Triuškinanti jėga“

2010-05-27

Kad ir su kokiu humoru dabar kalbėtume apie Barako Obamos pastangas gelbėti eurą, bet pripažinkim: gelbėjo, ir rimtai, ir jeigu ES vadovai būtų anksčiau pasiryžę sudaryti galingą stabilizacijos fondą, jam gal nebūtų reikėję 750 mlrd. eurų, gal būtų pakakę mažesnės sumos. Deja, nenoras atimti finansavimo iš rinkėjams įprastų sferų vertė tęsti egoistines kalbeles, ne tik Graikijai, bet ir Ispanijai, Airijai ir kai kurioms kitoms šalims vis giliau grimztant į biudžeto deficito smegduobę. Obama paskambino Merkel ir Sarkozy ir „patarė“ ką nors daryti, jeigu nori išgelbėti ne tik eurą, bet ir visą pasaulį nuo dar vienos finansų krizės ir nuosmukio. Tada vyriausybės ryžosi. Ryžosi padaryti ne „ką nors“, o, kaip mokė B. Obama, „ką nors labai didelio“, nes kova su rinkomis reikalauja naudoti „triuškinančią jėgą“, t. y. tokius finansus, kuriuos pasaulio biržos priimtų kaip jas tenkinantį lygmenį. Tai reiškia, kad euras turi būti tokio intensyvumo apyvartos, lyg Europos Sąjunga gamintų ir prekiautų taip pat intensyviai, kaip Kinija ar JAV. Euras tokią savo galią parodyti gali tik dirbtinai kondensuotas euro aprėpiamoje erdvėje, ten, žemai, ir toliau visiems kapanojantis savo negalių pančiuose. Nenuostabu, kad Rytai ironiškai šyptelėjo: jie (t. y. europiečiai) gavo tik galimybę atsikvėpti, euro bankrotas neišvengiamas.
B. Obama mano, kad euro gelbėjimo planas sukuriant 750 mlrd. eurų fondą užbaigs spekuliacijas, jog euras, o kartu ir Europos vienybė, subyrės. Mat, krizės metu, o ypač – su šiuo fondu, Europa pasuko centralizacijos kryptimi. JAV federalinis rezervų bankas pažadėjo už dolerius nupirkti eurų, kad Europos bankai dar kiek atsikvėptų. Ko nesakoma – tai kad ši pagalba stumia Europą dar ryškesnės federalizacijos link. Dabar jau ir JAV kuria Europos imperiją. Padeda kurti.
Politinė 750 mlrd. fondo prasmė yra svarbiausias šio akto dėmuo. Tačiau klausimas, kiek laiko ES prasilaikys ir „glaudindamasi“ – išlieka. Jeigu europiečiai nepradės konkurencingai dirbti, gaminti pasaulio rinkų kotiruojamas prekes, visos tos pastangos gelbėti eurą netgi įvedant bendrus Europai mokesčius, liks kova su vėjo malūnais.

Rodyk draugams

Milijonų maža. Reiki milijardų

2010-05-26

Pažvelkim atidžiau, kiek per 20 metų į politikos olimpą įkopė jaunųjų – tos naujosios kartos atstovų, apie kurią mes kaip apie išganymą kliedėjom dar Atgimimo laikais! Kiek? Vienas kitas. O virš jų ir visų kitų ir toliau dūlo tie patys biustai ir profiliai, kurie iškilo Dainuojančios revoliucijos metais, kaip tada, taip ir dabar tebebylojantys apie laisvę ir nepriklausomybę, kurios neturėjom tada, neturim ir dabar. Kas atsitiko? Kodėl niekas taip nesikeičia? Kodėl komjaunuolių karta nepajėgia nuo viešosios erdvės horizonto nustumti sukriošusios komunistų kartos? Neturi naujų idėjų? Iš dalies taip: gali pasiūlyti tik ciniškesnius senųjų idėjų variantus. Yra labiau orientuota į asmeninį, o ne visuomeninį veiksnumą? Tai, ko gero, reikėtų akcentuoti stipriausiai: jie supranta, kad su milijonais neišsilaikys, reikia sukaupti milijardus. Todėl visuomeninei veiklai gali skirti mažiau laiko arba eiti į viešumą tik tuo atveju, kai viešuma gali garantuoti pelningesnį veiksmą, negu vis rizikingesniu tampantis verslas. Yra dar viena aplinkybė, į kurią aiškiai artikuliuoto dėmesio dar neatkreipta: visi „komunistų kartos“ mohikanai (ir komunistai, ir patriotai) yra perėję kaltinimų bendradarbiavimu su okupaciniu saugumu golgotas. Arba tebeeina. Tai kam „komjaunuolių kartai“ lįsti pavojun, kai turi galimybę kaupti finansines galias tyliai ir ramiai, nesiverždami į lyderiavimą, kuris turi būti sistemą kontroliuojančiųjų aprobuotas? Tebegalioja tvarka, kuri atsilaikyti leidžia tik tam, kuris vienam kompromatui gali priešpriešinti kitą, ir ne mažesnį. Tai jau geriau ateiti su tokiomis sumomis, prieš kurias pasirodytų bejėgis net pats baisiausias kompromatas, tuo labiau, kad jo vertė pastoviai krinta, o grynųjų, kaip ir aukso, vertė nepaliaujamai auga.
Viskas pakankamai neblogai subalansuota.

Rodyk draugams

Europa pernoko

2010-05-25

Bene nešališkiausias Lietuvos finansų analitikas Raimondas Kuodis teigia, kad ne tik Graikijai, bet ir daugeliui išsivysčiusių Europos valstybių gresia bankrotai. Kodėl taip, atsakymas gana paprastas: kai valstybės skola tampa lygi 100 proc. BVP, ekonomikos griūties sustabdyti beveik neįmanoma. Yra įvairių gelbėjimosi būdų, ES juos taikyti dabar ir bando, ir visų pirma bendromis jėgomis gelbėdama Graikijos, kaip euro zonos šalies, ekonomiką, tačiau daugelio šalių skola artėja arba jau ir viršija 100 proc. BVP, todėl, kad ir kaip sparčiai augtų jų ekonomikos, vargu ar pavyks „uždengti skolas“. Reikalas tas, kad biudžeto deficitą lemia mokestinės pajamos, „o jos daugiau ar mažiau priklauso nuo produkto, kurį ta šalis sukuria. Gebėjimas pasiskolinti nėra problemos sprendimas, tai – laikinas sprendimas“. Problemos sprendimas iš esmės – parduodamo produkto gaminimas.
Deja, išlepusi Europa nemano, kad reikia pradėti dirbti ir gyventi kitaip. Europos Sąjunga ir buvo kuriama bei plečiama, ieškant būdų, kaip nuo globalizmo grėsmių apsaugoti europinį „gerovės valstybės“ modelį su nemokama sveikatos priežiūra, dosniomis bedarbių pašalpomis, ankstyvomis pensijomis ir kitomis „fundamentaliomis europiečio teisėmis“. Dabar rimtai į problemas žiūrintys analitikai sako: jeigu Europa elgsis kaip elgusis, žemyne prasidės bankų griūtis, o valstybės nebepajėgs vykdyti finansinių įsipareigojimų. Pakeisti politinį elgesį bus sunku, nes Europos Sąjungos organizatoriai iki šiol ES vaizdavo kaip globėją, gelbėtoją, saugotoją, ypač – vėliau priimtųjų, tų Rytų ir Pietų neturtėlių. Nelabai paisyta balsų apie „sutartinės valiutos“ be vieningos mokesčių sistemos iliuzoriškumą. Dabar jau matoma, kad yra būtinos institucijos, turinčios pakankamai galių valdyti šalių narių ekonomikas. Ar panorės to europiečiai? Jie jau suvokia, kad su globalizmo politika Europai – ne pakeliui: taip mano daugiau nei pusė rinkėjų. Europocentrizmas – toks yra finansų krizės pagimdytas Europos atsakas globalizmui. Kol kas jis reiškiasi didžiųjų valstybių „egoizmu“, kaip antai, N. Sarkozy pasipriešinimu prancūziškus automobilius gaminti Turkijoje ar A. Merkel purkštavimu dėl paskolų lengvatų Graikijai.
Pasitraukusi iš pasaulinės XIX amžiaus imperijos pareigų ir perdavusi jas Amerikai, Europa tikėjosi, juokauja spauda, kad jai liko gražiausi miestai, ilgiausios atostogos ir geriausias vynas. Gaila, bet ji negalės sau leisti tokio gražaus saulėlydžio ir tokios prabangios senatvės. Europai vėl teks ilginti pensinį amžių, mažinti socialines išmokas ir – svarbiausia – atkurti rimto darbo įgūdžius.
Vis geriau suvokdama, kad finansų krizė tėra vienas iš vartojimo ekonomikos riboženklių, Europa, žinoma, nesugebės greitai atsisakyti tinginiavimo įpročių. Tai rodo ir Graikijos streikai. Tačiau Anglija ryžtasi keistis, ir radikaliai.
Sirpte sirpsta ir radikali Lietuvos reforma.

Rodyk draugams

Apie senelę ir Euopą

2010-05-24

Ji pasakoja apie savo senelę, ir aš suprantu, kad ji kalba apie liūdną Europos ateitį.
Senelė tarnavo pas latvių ūkininkus. Tėvas susižeidė ranką lentpjūvėj ir tapo invalidu. Namai sudegė. Jiedvi su motina užsidirbo pusei namo, paskui ir visam. Dirbo nuo ryto iki vakaro. Kai anūkė klausdavo, ar ji neprieštaraudavo dėl išnaudojimo, nekovojo su buožėm, senoji žiūrėdavo į ją su gailesčiu: komjaunuolė. Man buvo smagu dirbti, sakydavo. Buvau jauna, stipri, viską mokėjau: ir daržus nuravėt ar nuimt, ir šieną tvarkyt, ir rugius rišti ir kulti, ir valgį gamint. Man patiko dirbti. Dieną dirbi, vakare – į gegužines, naktį – vėžių. Ūkininkai ją gaudė, brangiau mokėdami viliojo. JI prikraudavo šieno vežimą, kad arklys vos patempia, kai išvažiuoja iš pardavėjo, reikia į du vežimus perkraut. Kai pamatydavo, kad su ja krautis atvažiavo, nebeparduodavo ilgainiui. Ir žiedelių prisipirko, ir karolių, užteko ir suknelių - visko, ko reikėjo. Aš darbą mylėjau, o mane irgi mylėjo. Nebuvo jokių pašalpų, jokių pensijų, jokių lengvatų, bet gyvenom. Mes dirbom. Tėvas ir invalidas meistravo.
Marksizmas su savo darbo kaip prekės koncepcija žmones supriešino, okupacija tik išplėtojo. Europa nebemoka dirbti su meile ir išvis nebenori dirbti. Kinai dar nori, bet gamina falsifikatus. Irgi išsigimimas. Bet europiečiai – pirmūnai: jau sugeba amžių nugyventi iš pašalpų, nieko taip ir nedirbę.

Rodyk draugams

Meilė, supratimas, baudžiamumas

2010-05-22

Viešasis kalbėjimas – svarbi politikos (≠ politikavimo) sfera. Pastarąją savaitę galima aptikti ne vieną jos nešvara susirūpinusį balsą. Džiugu. Bent jau: gal tai teikia šiokios tokios vilties?
Vienas baisiausių dalykų – nuolatinis Lietuvos, kaip gyventi visiškai nebetinkamos šalies, valstybės, provincijos, pasaulio užutėkio, ujimas. Aš nekalbu apie kritiką. Lietuvos valstybės kritikos gal netgi per maža. Užtat ujimo, niekinimo, žeminimo – kaip sako Gražina Sviderskytė, kaip per audrą – „ilgą bjaurią audrą, kai be gailesčio supa ir pykina, supa ir pykina.“
Aš nekalbu apie tuos ujimo atvejus, aprašomus Zigmo Vitkaus, kai regime atvirą juodnugarystę („Kubilių reikėtų pakarti“), netgi išsilavinusią piktą valią („frajerių ir dundukų prieglauda“, „kapinių sargas“ – tai apie Vyriausybę ir premjerą) – tai nėra kritika, tai paprasčiausias burnojimas, nesvarbu, į kokį abstrakcijų lygmenį pakeltas. Deja, tokių šiukšlių kasdienė žiniasklaidos srovė neša kalnus.
Kalbu apie tuos atvejus, kai ujimo tikrai būtų galima išvengti. Mes, sako Gintaras Aleknonis, taip jau nusigyvenom, kad „skelbti apie savos valdžios laimėjimus esą negražu, tai jau reklama, už kurią reikia susimokėti“. Užtat nenuostabu, kad TVF pasiūlius apmokestinti pensijas, žiniasklaida kone vieningai užpuolė valdžią, norinčią iš vargšo atimti paskutinius grašius, nors valdžia nuo to siūlymo tuoj pat atsiribojo, o žiniasklaida ir iki atsiribojimo turėjo galimybę paskalbti šonus sužvėrėjusiam Tarptautiniam valiutos fondui ir pasidžiaugti, kad Vyriausybė neėmė paskolos būtent iš jo.
Ar nepastebim, kad visų tų kalbų augmenis maitina vienas šaltinis: valdžia bloga iš principo ir iš esmės! Ne vyriausybė(s), o būtent valdžia – bet kokia. Bet kodėl nepatenkinti tąsyk, kad klesti toks Laisvosios rinkos institutas, kuris kasdien kartoja tą patį? Ir kodėl nebalsuoti už liberalus, kurie nori išvalstybinti visą nuosavybę – pradedant miškais, paštu, keliais ir baigiant aukštuoju mokslu ir netgi bendrojo lavinimo mokyklomis!
Valdžia kartais būna iš tiesų labai bloga. Dažniausiai tais atvejais, kai joje galių įgyja mažumą proteguojanti ir ja tesirūpinanti politinė dauguma. Bet tai jau tautos (= rinkėjų) pasirinkimo klausimas. Ar Lietuvos žiniasklaidoje, apskritai viešojoje erdvėje yra pasirodęs koks nors kritinis žodis apie tautą, apie rinkėjus? Tauta visada teisi, rinkėjas visada teisus, tvirtina kiekvienas politiku save vadinantis, o nuo to teisumo gelbėdamiesi lietuviai bėga į visus pasaulio kraštus, visas pakampes.
Valdžia būna bloga, bet taip būna beveik be išimties tada, kai toną jai duoda netgi ne politinė jo spalva, o juodnugariški sprendimai. Rytas Staselis atkreipė dėmesį į dabartinio Lietuvos premjero „ūkišką logiką, kurią turi visi įgyvendinti, ir nėra jokio skirtumo, ar radijas, ar televizija, ar /…/ kelių tiesėjai“. Ne tik šis, bet ir daugybė kitų premjero A. Kubiliaus žodžių ir veiksmų aiškiai parodo, kad jis visiškai neskiria pramoninės gamybos nuo ūkinės veiklos, verslo nuo kultūros. Bet yra renkamas ir į Seimą, ir skiriamas Vyriausybės vadovu jau ne pirmą kartą. Nenorėčiau būti grubus, tačiau viešasis sugebėjimas diferencijuoti problemas toks, kad mano kontrargumentai bus suprasti tik pervedus juos į premjero logiką: išties, jeigu mes teisūs, reikalaudami kokybiškų batų, duonos ar televizoriaus, tai kodėl neturėtume reikalauti kokybiško premjero? Juk, anot to paties R. Staselio, mūsų „padėtį iš esmės lemia vykdomoji valdžia“.
Visiškai pritariu Gražinos Sviderskytės klausimams: „Kas galėtų nuoširdžiai pasakyti, kad protu suvokia metų metus toleruojamą žiniasklaidos būklę? Kas logiškai paaiškintų nacionalinius žiniasklaidos misijos ir verslo ypatumus? Kas dalykiškai įvardytų trūkumus, ydas ir ypač – jų šalinimo būdus?“
Visiškai sutinku, kad „racionalumą Lietuvoje įveikia gaivalas“. Senokai įveikė.
Visiškai pritariu, kad turim ieškoti išeičių, ir kuo greičiau. O kaip vieną iš gaivalo įveikimo būdų tikrai matyčiau būtinybę „leistis ant žemės, pagalbon kviestis kampan nuspirtą profesinį meistriškumą ir Lietuvoje vis dar pasitaikančią teigiamą profesionalų patirtį“.
Ir vis dėlto iki viso to turėtų būti dar du trys dalykai. Pirma, meilė Lietuvai kaip savo šaliai, savo nepamainomai žemei, kuri kaip kriterijus galėtų padėt separuoti bloga jai darančius rinkėjus, partijas, seimus, vyriausybes, premjerus. Taip pat ir žurnalistus.
Antra, supratimas viešojoje erdvėje bylojančiojo galvoj, kaip generuoja kultūra (kad būtų galima jos produktus skirti nuo pramonės produkuojamų batų) ir koks toje genezėje kalbančiojo atsakomybės savo šaliai vaidmuo.
Ir pagaliau – realus neatsakomybės baudžiamumas. Kol ir toliau užsiiminėsim grumingu (kolegos nugaros pakasymu), nors bičiulis ką tik su įkvėpimu atsikrenkštė ir palaimingai nusispjovė ant Lietuvos – „Lietuvos protu nesuvoksim“.

Rodyk draugams

Naujoji motinystė

2010-05-21

Lenkijoje nedraudžiama surogatinė motinystė. Lietuvoje kol kas draudžiama. Tačiau nelegaliai praktikuojama. „Jei nėra gimdos, reikia kitos gimdos“, problemą komentuoja medikė.
Surogatine motina pabūti sutikusi lietuvė į viską žiūri irgi tik techniškai: 45 tūkstančiai už išnešiojimą – „to verti pinigai“, nes „esama rizikos“. Už papildomus 300 eurų per savaitę vaikelį ji sutiko netgi maitinti ir prižiūrėti. Vaiką perimantys „tėvai“ labiausiai bijo, kad donorei nepabustų motiniški jausmai.
Surogatinė motina aiškina, kad kūdikio pardavimui ryžosi, įsitikinusi neturėsianti galimybės vaiką išauginti.
Kad tai svarbiausia priežastis – mažai tikėtina. Beveik neįtikima. Tai tiesiog vienas iš naujojo – komercinio – gyvenimo būdo kapiliarų.
*
Škotijoje gyvenanti emigrantė iš Lietuvos, auginanti tris vaikus, įtariama dar dviejų savo vaikų nužudymu. Iš Norvegijos į Lietuvą parskraidinta ir vaikų namuose apgyvendinta mergaitė, kurios motina išvyko nežinia kur, palikusi dukrą likimo valiai. Tokių ir panašių atvejų pernai būta 34, šiemet per keturis mėnesius – 9. Kokios nors globos pernai prašyta 77 „ekonominių migrantų“ vaikams. Septyni nepilnamečiai lietuviukai užsieny padarė nusikaltimus.
Pranešimų apie netinkamai užsieny prižiūrimus vaikus nemažėja.
Nemeilės savo vaikams nepaslėpsi niekur – nei už prokurorų ir teisėjų pečių, nei „gyvybės langeliuose“, nei konteineriuose, nei mokykliniuose autobusėliuose, nei užsieniuose, išprotėjusieji nuo neatsakomybės ir godulio!

Rodyk draugams

Didžiausias euro iššūkis

2010-05-19

ES buvo įsteigusi 50 mlrd. eurų krizių fondą, kuris finansavo „pasaulio finansų krizės“ niokojamas ne euro zonos valstybes – Rumuniją, Vengriją, Latviją.
Graikijos, o artimiausiu metu, atrodo, ir Ispanijos bei Portugalijos, kaip euro zonos valstybių, finansų sistemų gelbėjimui sukurtas 750 mlrd. eurų fondas. 440 mlrd. įneš ES šalys, 60 mlrd. Europos Komisija, likusią dalį – TVF. (Įdomu, kiek į tą „krepšelį“ bus įnešusi savo žmones smaugianti Lietuva?).
Šis rezultatas, teigiamai įvertintas pasaulio akcijų rinkų, leis Graikijai trejetą metų gauti 110 mlrd. eurų paskolą lengvatinėmis sąlygomis. Panašiai, matyt, fondu galės pasinaudoti kitos euro šalys.
Europos lyderiai vienuolikos valandų pasitarimą, įveikusį šį „didžiausią po euro sukūrimo iššūkį“, vaizduoja kaip žygdarbį.
Singapūro ekonomistas gali kalbėti be patoso: „Jie laimėjo laiko. Nežinome, ar to pakaks. Jie bando sudaryti įspūdį, kad yra vis dar susivieniję. Jie laimėjo tik šiek tiek erdvės kvėpavimui, bet tik tiek. Greičiausiai tai kiek atideda neišvengiamą žingsnį, kad pagal blogiausią scenarijų euro galiausiai teks atsisakyti.“
Ekspertas neįvertina politinių euro aspektų – kaip ekonomikos integracijos įrankio nacijų gyvybinių erdvių korekcijoms. ES vadai pareiškė ginsiantys eurą „visomis priemonėmis“. Todėl euro atsisakyta nebus – bus einama bendrų visoms šalims mokesčių įvedimo link, ir tai jau tikrai bus didžiausias iššūkis ES. Jei nesubyrės tada – imperija bus sukurta realiai, ne tik formaliai.

Rodyk draugams

Kiek kainuoja euras?

2010-05-17
  • Kiek kainuoja euras? – klausia savaitraštis „Atgimimas“.

Nei daug, nei mažai – mokame visu savo gyvenimu. Jis ir yra būtent toks, kad visos savo politikos tikslu Lietuva laiko eurą.
Ką duotų euras?
Būtų galima pritraukti daugiau investicijų, neliktų valiutos keitimo išlaidų, tegul ir menkos valiutų keitimo rizikos, – sako Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas.
Euras leidžia pigiau skolintis, mažinti skolos aptarnavimo išlaidas, – sako finansų ministrė Ingrida Šimonytė.
Komercinio banko analitikas Rimantas Rudzkis euro naudą įžvelgia irgi visų pirma pigesnio skolinimosi ir skolos aptarnavimo galimybėje.
Apie skolos likvidavimą kažkodėl nė neužsimenama. Tai kiek laiko Lietuvai dar prognozuojama, jei orientuosimės tik į eurą ir pigesnį skolinimąsi?
Gal euras ir išgelbėtų žmones nuo lito devalvavimo baimės, bet kitų problemų neišspręstų, net jeigu mes jį ir įsivestume 2013–2014 metais, kaip dabar viliasi Vyriausybė. Neišspręstų todėl, sako ekonomistė Aušra Maldeikienė, kad pats jo įvedimas bus pareikalavęs pačios aukščiausios pasaulyje kainos – nacijos tremties. Viešųjų finansų krizės suvaldymas pareikalavo tokių nacionalinės valiutos „vidinio devalvavimo“, t. y. finansavimų „apkarpymo“ priemonių, kurios padarė pragyvenimą Lietuvoje nebeįmanomą ir pareikalavo neregėtos Lietuvos istorijoje emigracijos. „80 proc. mūsų emigrantų yra paprasčiausi tremtiniai. Tai yra vyksta prievartinė emigracija“. Kol euras bus įvestas, nebeliks kas juo naudojasi, nes tie, kurie turėtų kurti Lietuvos ateitį, išvažiuoja.
Jau šiandien beveik trečdalis iš 3,3 mln. gyventojų Lietuvoje yra pensininkai (558 tūkst.), neįgalieji (270 tūkst.) ir bedarbiai (330 tūkst.). Už 1600 litų (tai vidutinis atlyginimas) žiemą Lietuvoje išgyventi yra neįmanoma. Tiesa, daliai žmonių tenka gabalai korupcinių pinigų – įvairių ES išmokų, kurios yra ne kas kita, kaip kitų šalių mokesčių mokėtojų pinigai, kuriais papirkinėjama mūsų viešoji sąmonė. Problemų tai nesprendžia ne tik Lietuvoje – šis „solidarumas“ gilina visos Europos Sąjungos ir paties euro problemas. Apie ką, pridurkime, dabar kone kasdien savo posėdžiuose kalba ES administratoriai!
Neseniai „Danske banko“ analitikas Larsas Christensenas pasakė, kad Lietuva gal ir išlošė, kai EK neleido įvesti euro. Į tai Laisvosios rinkos instituto direktorė mestelėjo, kad jis negyvena Lietuvoje ir jos nesupranta. Ir jokios refleksijos, jokios diskusijos. Gal todėl, kad nuomonė, jog euras besąlygiškai reikalingas, Lietuvoje vyrauja, klausia „Atgimimas“.

Rodyk draugams